Marius Jonaitis

„Rugpjūčio 10 d. 27 metų Ukrainos socialistas ir JAV bei NATO karo prieš Rusiją priešininkas Bohdanas Syrotiukas buvo nuteistas 15 metų laisvės atėmimo bausme. Nuosprendžiu, kurį priėmė Mykolajivo srities rajono teismas, taip pat nurodyta konfiskuoti jo turtą bei elektroninius prietaisus ir sunaikinti iš jo paimtas socialistines knygas, lankstinukus bei programinius dokumentus.Pasaulio socialistų svetainė (World Socialist Web Site) ir Ketvirtojo internacionalo tarptautinis komitetas smerkia šį nuosprendį ir ragina darbininkus, jaunimą bei visus demokratinių teisių gynėjus visame pasaulyje reikalauti nedelsiant paleisti Bohdaną.“

Šiandien supažindinsiu jus su nepaprastu ar kartais net šiurpą keliančiu botanikos pasauliu. Pamirškite apie nuobodžias kambarines gėles ar eilinius medžius parke. Papasakosiu apie kur kas įdomesnius augalus, kurie savo išvaizda primena gyvūnus, minta vabzdžiais, imituoja akmenis, ar net kraujuoja. https://youtu.be/IilqrSRFsJQ?si=YcUQSdYMwxp7T1y8

Netikri pranašai, pasikinkę naują arkliuką - migraciją- ruošiasi rinkimams. Tačiau ar jie kažką konkretaus darė migracijos klausimu? Prisiminsime migracijos ištakas, vykusius procesus ir pasekmes. O taip pat viešinsiu statistiką ir priežastys bei galimus kelius. https://www.youtube.com/watch?v=LJMC5-WxvRY

Iš archyvų. Taip būna kai prieštarauji masinei imigracijai, bet nesi Kasčiūnas ar Sinica. Tave įtraukia į VSD grėsmių ataskaitą. Tampi prorusiškas ir grėsme, nes prieštarauji imigrantų iš Azijos ir Afrikos (priverstiniam) atgabenimui į Lietuvą. Iškarpa iš 2016 metų VSD grėsmių ataskaitos ;)

Dar grįžtant į temą. Turbūt daug kas net nepastebėjot, bet dar „pagerino“ mokesčių mokėtojų padėtį. Nuo 2026 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja tvarka, pagal kurią šį 12 mėnesių stažą reikia sukaupti per trumpesnį – paskutinių 24 mėnesių laikotarpį iki užregistravimo Užimtumo tarnyboje dienos (anksčiau tam buvo skirti 30 mėnesių).

Kiekvienas dirbantis Lietuvos pilietis, gaunantis vidutinį ar šiek tiek didesnį atlyginimą (1500 € „į rankas“), kas mėnesį „Sodrai“ sumoka po 457 €. Tai nėra valstybės dovana – tai jūsų asmeninės lėšos, skiriamos socialiniam saugumui užtikrinti. Per ilgus stabilaus darbo metus šios sumos išauga į milžinišką kapitalą: Per 5 metus valstybinei sistemai atiduodate 27 436 €. Per 10 metų jūsų įnašas pasiekia 54 873 €. Per 15 metų jūs valstybei jau esate sumokėję net 82 310 €. Tačiau kas nutinka, kai po dešimtmečio ištisinis mokesčių mokėtojas staiga netenka darbo? Užuot gavęs proporcingą finansinę grąžą iš fondo, kurį pats dešimtmečiais pildė, jis susiduria su lubomis. Maksimali nedarbo socialinio draudimo išmoka per visą 9 mėnesių laikotarpį geriausiu atveju tesiekia 8 406 €. Kur nukeliauja likę jūsų 73 904 eurai, sumokėti per 15 metų? Jie tiesiog ištirpsta biudžeto labirintuose. Dar baisiau yra tai, kad už savo paties tūkstančiais finansuotą saugumo pagalvę žmogus Užimtumo tarnyboje gauna ne pagarbą, o: Institucinį ir psichologinį spaudimą kuo greičiau sutikti su bet kokiu žemesnės kvalifikacijos pasiūlymu. Stigmatizavimą medijoje, kur darbo netekę asmenys viešai krikštijami „pašalpiniais“, sąmoningai nutylint faktą, kad išmoką gauna tik tie, kurie patys ją išsipirko. Tai klasikinis finansinės piramidės bruožas – tu privalai nuolat pildyti sistemą didžiulėmis sumomis, bet kai tau pačiam prireikia pagalbos, esi paverčiamas sistemos prašytoju, kontroliuojamu ir spaudžiamu iš visų pusių. Laidoje analizuojame sausus skaičius ir klausiame: kada socialinis draudimas vėl taps sąžiningu kontraktu, o ne vienpuse prievole? https://youtu.be/XnmVbqQ05T4?si=XDWGamOtJhH518Cq

Pasidariau tokį įdomų grafiką. Apie tai kiek dirbantis žmogus, kuris uždirba 1500 eu (į rankas) sumoka mokesčių Sodrai. Ir kiek atgautų jeigu netektų darbo ir 9 mėnesius būtų Užimtumo tarnyboje (buvusioje Darbo biržoje). Matome, jog kuo ilgiau dirbo, tuo mažiau jis pinigų atgaus. Į pliusą gali išeiti tik tie kurie pradirba metus ir po to 9 mėnesius nedirba. Visi kiti daugiau įmoka negu atgauna. Tad, jeigu žmogus dirba, 5, 10 ar 15 metų be pertraukos ir netenka darbo ji vadinti išlaikytiniu yra neadekvatu. Kaip ir apskritai, prastinti sąlygas darbo netekusiems žmonėms, yra nusikalstama. O tuo keliu Lietuvoje einama. Socialinis draudimas turi panašumų su gyvybės draudimu. Abiem atvejais moki kiekvieną mėnesį ir nutikus bėdai turi atgauti dalį, o gal ir daugiau, įmokų. Skirtumas tik tame, jog gyvybės draudimas yra savanoriškas sprendimas, o Sodra - priverstinis. Ir tame, jog su gyvybės draudimu turėsi mažiau iš tavęs nuvogtų pinigų nei kas mėnesį mokant Sodrai (ypač jeigu gyvybės draudimas yra derinamas su investavimu). Tiek pensijų, tiek ir nedarbo draudimo atveju, didžioji dalis žmonių tik moka, bet tų pinigų nebemato/nebeatgauna. Plačiau ši tema bus vystoma šios dienos mano laidoje jutūbėje.

Lietuvos bandymai ieškoti tarptautinės paramos atsimušė į visišką didžiųjų valstybių cinizmą. Klaipėdos konvencijos signatarai teisiškai privalėjo ginti regiono statutą, tačiau tiesiog nusiplovė rankas. Jungtinės Karalystės užsienio reikalų ministras lordas Halifaksas išreiškė tik formalią užuojautą, o įtakingas britų laikraštis „Daily Telegraph and Morning Post“ atvirai rašė, kad kilus kariniam konfliktui vargu ar kokia nors didžioji valstybė ateis Lietuvai į pagalbą. Vėliau pats Hitleris savo aplinkai liudijo: „Kai aš užėmiau Memelį, Čemberlenas per trečius asmenis mane painformavo, kad jis labai gerai suprato tokio žingsnio būtinumą, nors viešai jam pritarti jis negalėjo“. Dar ciniškesnis buvo Prancūzijos pasiuntinio Berlyne Fransua Ponsė pareiškimas, kurį užfiksavo tuometinis „Eltos“ direktorius Valentinas Gustainis. Ponsė filosofiškai rėžė: „Leistis į didelį karą dėl Klaipėdos krašto teisių nei Prancūzijos, nei Anglijos visuomenė jokiu būdu nesutiks. Ką reikštų kad ir šešios geros Lietuvos divizijos kovoje su daug didesniu priešininku? Nagi visai nieko! Lietuvą vokiečiai lengvai ir greitai sumaltų. Istorijos požiūriu labai gražu, kai žmonės aukojasi, bet kas atsitiktų, jeigu būsimame taikos kongrese Lietuva visai neatsilieptų, nes būtų sunaikinta? Kas nors pasakytų: buvo tokia maža, narsi tauta, ji visa žuvo nelygioje kovoje. Pastatykime jiems kryžių ir likime gyvųjų tautų reikalų svarstyti!“. Užsienio reikalų ministras Ž. Bone savo diplomatams rašė, kad ši aneksija tik įrodo, jog Vokietijos ekspansija kryptingai orientuojasi į Rytus (prieš bolševizmą), kas Prancūzijai buvo geopolitiškai patogu. Pilnas tekstas Patreonams - https://www.patreon.com/mariusjonaitis/posts/hibridine-kaip-166198813

Atsakinėjau į komentarus apie dar vykstantį referendumą dėl grynųjų pinigų išsaugojimo. Atsakiau į kaltinimus bei paplitusius mitus. Kadangi komentarų buvo tikrai daug, tad išsiplėčiau, tačiau, manau, gavosi pakankamai informatyvi laida. Kuri leis labiau suprasti kaip veikia referendumai bei apskritai politinės akcijos Lietuvoje. https://www.youtube.com/watch?v=Wdtts-hJQ_I

Iki referendumo dėl grynųjų pinigų išsaugojimo liko tik savaitė. Panašu, kad žmonėms tai nepasirodė aktuali tema (kaip ir iniciatyva dėl nekilnojamo turto neapmokestinimo). Tad bus kaip bus. Su vienu iš šios iniciatyvos koordinatoriumi aptarėme eigą bei tikslus. Na o tie kas nepasirašė dar turi šansą išreikšti poziciją. Iki rugpjūčio 11 dienos popietės. https://www.youtube.com/watch?v=Ic2GXLLe-bs

Trumpo mano eksperimento su žmonių pastabumu rezultatai. Kaip žmonės, dažniausiai, mato tik paveiksliuką o ne virš jo esantį konkretų, ir esminį, turinį. https://www.youtube.com/watch?v=F8pbHAICZpc

Reklama per diskriminaciją. Anksčiau rašiau apie atvejį kai viena Kauno įmonė atsisakė aptarnautį Lietuvoje dirbantį imigrantą kuris nemokėjo lietuviškai ir kalbėjo tik rusiškai. Savininkas pasiviešino/pasigyrė ir iš to didelę reklamą pasidarė. Dabar kita Kauno įmonė „InterVairas“ viešinasi, jog neaptarnavo žmogaus pas kurį ant FB profilio Rusijos vėliava. Abiem atvejais žmonės negavo pageidaujamų paslaugų ne dėl to, kad buvo nemokūs ar elgėsi neadekvačiai, bet dėl paslaugos teikėjo noro pademonstruoti specifinę politinę poziciją. Ir iš to daryti reklamą. Matome naujas madas. Tai gal ateis laikas kai norėdamas pasisiūti drabužį ar atlikti mašinos remontą turėsi pateikti covid skiepų pažymėjimą, užpildyti politinių pažiūrų anketą bei parodyti banko išrašus su piniginėmis perlaidomis kokiam „Blue yellow“? O gal net kurti atskiras ekonomines sistemas kuriose visi registruotųsi pagal pažiūras? Skamba idiotiškai, bet mes matome kryptį, kad jeigu kažkam netiksi pagal kažkokį aspektą, tai gali negauti darbo (arba jo netekti), negauti paslaugų, neatidarys tau banko sąskaitos (jau turim nemažai tokių atvejų) ir t.t. ir t.t. Tik reikia priminti, jog lazda VISADA turi du galus. Taip ne tik bauginsi tau neįtinkančius žmones, bet juos dar labiau radikalizuosi. Tada gali ir tie diskriminatoriai pradėti negauti paslaugų, klientų bei pajausti saldų atstumtojo skonį. Norėtųsi, kad Lietuva nebūtų tokia šalis kur veiktų tokios „reklamos“. P.S: O kalbant apie užsienio šalių vėliavų nuotraukas (ar pačias vėliavas), tai nesvarbu kokias demonstruotų man atrodo vaikiškai bei nerimtai. Yra savos vėliavos, regioninės vėliavos, kam išsidirbinėti su kitos šalies simbolikomis? Tas beždžioniavimasis su svetimais simboliais (nepriklausomai kokiais) tik rodo kokia ženkli dalis visuomenės yra suvaikėjusi.

Apžvelgiau kas vyko 1940-1941 metų Lietuvoje. Tik iš kitos pusės. Dabartinė istoriografija ignoruoja politinius, ekonominius ir kultūrinius pokyčius ir dėmesį deda tik į represijas bei 1941 metų tremtį. Kas iš tikro buvo bei yra nepateisinama. Tačiau norint suprasti realų procesą ir kodėl tiek daug žmonių, vis tik, palaikė naująją valdžią (net 200 000 šeimų siuntė prašymus gauti žemės) reikia matyti visą vaizdą bei revoliucines permainas. Įdedu tik mažąją dalį, pačiame tekste aprašoma daugiau, kaip ir derybos dėl naujų teritorijų (Druskininkai ir t.t). Pilnas tekstas Patreon platformoje - https://www.patreon.com/mariusjonaitis/posts/1940-1941-metu-165544564 „Švietimas. 1940–1941 m. pradinių mokyklų skaičius padidėjo 148, progimnazijų – 25, gimnazijų – 3. Moksleivių skaičius išaugo beveik 30 tūkst. ir 1941 m. sausio 1 d. siekė 388 180. Prie Vilniaus ir Kauno universitetų atidaryti darbininkų ir valstiečių parengiamieji kursai (darbininkų fakultetai); 1941 m. juose mokėsi 286 klausytojai. Padidintas stipendijų skaičius, įsteigti nauji bendrabučiai. 1940 m. įkurta Vilniaus dailės mokykla (1941 m. pavadinta Vilniaus dailės akademija). Amatų mokyklos pertvarkytos į valstybinių darbo rezervų mokyklas su valstybės išlaikymu. 1940 m. rugsėjį 186 000 gyventojų (14–50 metų) buvo neraštingi, 228 000 – mažaraščiai. Anksčiau veikė tik dvi suaugusiųjų gimnazijos ir viena privati progimnazija (341 mokinys). 1940 m. rugsėjo–lapkričio mėn. atidarytos 2 vidurinės ir 11 nepilnų vidurinių suaugusiųjų mokyklų (4278 mokiniai). 1941 m. pradžioje veikė 210 suaugusiųjų pradžios mokyklų (6024 mokiniai), 654 bendrojo lavinimo kursai (16 914 klausytojų), 932 kalbų kursai (28 462 lankytojai) ir 8 liaudies universitetai (5771 klausytojas). Suaugusiųjų švietimo sistemoje mokėsi 61,5 tūkst. žmonių. 1940–1941 m. visuose suaugusiųjų kursuose ir mokyklose dalyvavo apie 137 000 žmonių, iš jų apie 120 000 beraščių ir mažaraščių. 1941 m. priimtas nutarimas likviduoti neraštingumą ir mažaraštingumą. Kultūra. Atidaryti Muzikinės komedijos ir Vaikų teatrai, Vilniaus dramos ir Rusų dramos teatrai, dramos teatrai Panevėžyje ir Marijampolėje. Įkurta LTSR valstybinė filharmonija, Liaudies dainų ir šokių ansamblis, Dailės ir Puškino muziejai Vilniuje, Liaudies kovų muziejus Kaune, Kino kronikos studija, Liaudies kultūros fondas ir Kultūros paminklų apsaugos valdyba. 1941 m. sausio 16 d. įkurta Lietuvos Mokslų akademija; pirmuoju prezidentu išrinktas Vincas Krėvė-Mickevičius. 1940–1941 m. išleista 1067 knygos lietuvių kalba, jų tiražas siekė 7 965,3 tūkst. egzempliorių. Viešųjų bibliotekų skaičius padidėjo nuo 161 iki 250. Gamyklose įsteigta apie 300 profesinių sąjungų bibliotekų. Naujų ir daugelio senų bibliotekų fondams komplektuoti pagalbą suteikė Maskvos, Leningrado, Kijevo, Odesos ir kitų miestų bibliotekos.“ Nuotraukoje iškarpa iš laikraščio „Darbo Lietuva“, 1940 metų liepos 26 d.

Šiandien pasinersime į pasaulį, kurį, jūsų manymu, puikiai pažįstate, tačiau po šios laidos į savo keturkojus draugus žiūrėsite kitomis akimis. Katės ir šunys. Po jų pūkuotu kailiu slepiasi tokios biologinės paslaptys ir tokie evoliucijos mechanizmai, kurių dauguma net nežino. Tad šiandien išanalizuosime ne tik neįtikėtinus, keistus ir moksliškai įrodytus faktus, bet ir iššifruosime jų slaptą kūno kalbą, o laidos pabaigoje aptarsime esminį klausimą - kas protingesnis, katė ar šuo? https://youtu.be/ou02lLMTPv8?si=2xS5d4GGUafGxn87

1939 metų rugpjūčio mėnesį derybos persikėlė į karinį lygmenį. Į Maskvą atvyko jungtinė britų ir prancūzų karinė misija, vadovaujama admirolo Reginaldo Plunketto-Ernle-Erle-Draxo. Šis etapas virto visišku farsu, galutinai palaidojusiu derybas: Laiko tempimas: Vakarų delegacija į Maskvą buvo išsiųsta ne lėktuvu, o lėtaeigiu keleiviniu-krovinių garlaiviu „City of Exeter“, kuris plaukė ilgiau nei savaitę. Tai buvo aiškus signalas Stalinui, kad Vakarai niekur neskuba. Įgaliojimų trūkumas: Atvykus į Maskvą paaiškėjo, kad admirolas Draxas neturi jokių raštiškų vyriausybės įgaliojimų pasirašyti realią karinę sutartį. TSRS delegacija, vadovaujama gynybos komisaro Klimento Vorošilovo, pateikė tikslius skaičius, kiek divizijų, tankų ir lėktuvų yra pasiruošę išstatyti prieš Hitlerį, tuo tarpu britai ir prancūzai negalėjo pasakyti nieko konkretaus. Lenkijos tranzito aklavietė: K. Vorošilovas iškėlė esminį strateginį klausimą: kaip Raudonoji armija gali fiziškai kariauti prieš Vokietiją, jei TSRS neturi bendros sienos su Trečiuoju reichu? Maskva pareikalavo, kad Lenkija ir Rumunija pasirašytų susitarimą, leidžiantį tarybinei kariuomenei karo atveju kirsti jų teritorijas Vilniaus ir Galicijos koridoriais. Lenkijos vyriausybė (su maršalu Edwardu Rydz-Śmigły ir užsienio reikalų ministru Józefu Becku priešakyje) kategoriškai atsisakė tai padaryti. Kaip savo dienoraštyje pažymėjo Vinstonas Čerčilis, kad lenkai laikėsi nuostatos: „Su vokiečiais mes rizikuojame prarasti savo laisvę, su rusais mes prarasime savo sielą“. Prancūzija bandė spausti lenkus nusileisti, tačiau Didžioji Britanija palaikė Varšuvos pasirinkimą, kaip ir Baltijos šalių neutralumą. Tuo nesuteikdamos toms šalims apskritai jokių garantijų. Derybos atsidūrė visiškoje techninėje ir politinėje aklavietėje. Kai 1939 m. rugpjūčio viduryje Maskvoje tarybinis maršalas K. Vorošilovas tiesiai šviesiai paklausė britų admirolo R. Draxo: „Ar jūsų vyriausybė gali garantuoti, kad lenkai mus įsileis?“, Draxas negalėjo atsakyti teigiamai. Rugpjūčio 20 d. derybos tarp Maskvos ir Vakarų galutinai žlugo. Pilnas tekstas patreone - https://www.patreon.com/mariusjonaitis/posts/didysis-1939-m-165487923 Nuotrauka daryta 1939 m. rugpjūčio 11 d. Maskva, TSRS (Leningrado geležinkelio stoties peronas). Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos karinė delegacija ką tik atvyko traukiniu iš Leningrado (Sankt Peterburgo) uosto, kur prieš tai atplaukė lėtaeigiu prekių-keleivių laivu „City of Exeter“. Pirmame plane iš kairės (su tamsia jūrų laivyno uniforma ir medaliais): Jungtinės Karalystės delegacijos vadovas, admirolas seras Reginaldas Plunkettas-Ernle-Erle-Draxas (paprastai žinomas kaip admirolas Draxas). Kariškis centre (su šviesesne uniforma ir ūsais): Prancūzijos delegacijos vadovas, armijos generolas Aimé Doumencas. Dešinėje pusėje su civiliniu kostiumu ir skrybėle: Didžiosios Britanijos ambasadorius Tarybų Sąjungoje seras Williamas Seedsas. Dešiniajame krašte pirmame plane (pusiau nusisukęs karys su kepure): Raudonosios armijos (TSRS) garbės sargybos karininkas, paskirtas pasitikti ir lydėti užsienio svečius.

Kas iš tikrųjų stovi už precedento neturinčių įvykių Ispanijos anklave Seutoje (Ceuta)? Per pastarąsias paras Šiaurės Afrikos pakrantę sukrėtė masinė krizė, kai į Europos Sąjungos teritoriją per trumpą laiką suplūdo apie 60 000 migrantų. Ar tai buvo spontaniškas proveržis, ar kruopščiai suplanuotas hibridinis karas? Šiame vaizdo įraše atskleidžiame tikrąją geopolitinę šachmatų lentą: 👉 Maroko faktorius: kodėl kaimyninė šalis sąmoningai „atsuko čiaupą“ pasienyje ir kaip tai susiję su Ispanijos premjero Pedro Sánchezo vizitu Alžyre? 👉 Didysis Ispanijos eksperimentas: kaip neseniai priimtas istorinis įstatymas legalizuoti virš 1 milijono nelegalių migrantų tapo galingu traukos faktoriumi kontrabandininkų tinklams? 👉 Slapti aljansai: kaip JAV dešimtmečio kariniai planai su Maroku ir Izraelio diplomatinis kerštas Ispanijai keičia jėgų balansą Šiaurės Afrikoje? 👉 Energetinis karas: kodėl pigios Alžyro dujos ir būsimas rusiškų dujų embargas Europoje tapo šio konflikto katalizatoriumi? Žiūrėkite iki galo ir sužinokite, kodėl šis konfliktas parodo naują XXI amžiaus tendenciją – kaip migracija paverčiama politiniu ginklu. https://www.youtube.com/watch?v=lIrhaoVsecE

Vakar, liepos 30 dieną, mirė Kazimiera Prunskienė. Be abejo, visa žemo lygio melasklaida nepraleido progos pažeminti mirusio žmogaus, tad leido sau įdėti tokias antraštes (žiūrėti paveiksliuką). Nu, tipo prorusiška politikė pasimirė. Niekam neįdomi. Ironiška tame, jog Sorošo fondai Lietuvoje atsirado ir vystėsi būtent su K. Prunskienės palaiminimu. Tai yra K. Prunskienė palaimino to fondo plėtrą, iš kurios minta tūkstančiai vadinamųjų žurnalistų. Apie tai rašiau patreone dar prieš metus: „Po Berlyno sienos griūties 1989 m., G. Sorosas aktyviai ieškojo patikimų žmonių pokomunistinėse šalyse savo fondų plėtrai. K. Prunskienė, būdama aktyvi Sąjūdžio narė ir ekonomistė, lankėsi JAV, kur ir įvyko šis susitikimas. G. Sorosas asmeniškai kreipėsi į ją, prašydamas padėti rasti tinkamų asmenų kurti analogišką fondą Lietuvoje. Kaip interviu pasakojo ilgametė Atviros Lietuvos fondo (ALF) vadovė prof. Irena Veisaitė, pirminis G. Soroso planas buvo įtraukti pačią K. Prunskienę į fondo valdymą. Tačiau atsižvelgta į tai, kad ji netrukus tapo Lietuvos Ministre Pirmininke (vyriausybės vadove), o G. Soroso fondų taisyklės griežtai draudė aktyviems politikams valdyti fondo lėšas, siekiant išlaikyti organizacijos nepriklausomumą. Nors K. Prunskienė pati negalėjo vadovauti fondui, ji labai padėjo teisiškai. 1990 m. gruodžio 17 d. jos vadovaujama pirmoji Lietuvos Respublikos Vyriausybė oficialiai pritarė Atviros Lietuvos fondo įstatams ir palaimino organizacijos misiją šalyje.“ Daugiau apie tuos įvykius rašiau čia - https://www.patreon.com/mariusjonaitis/posts/kaip-i-lietuva-134625299 Buvo ir toks Anthony Richter, kuris 1990 metų kovą atvyko į Lietuvą. Tad visi melasklaidos ir Sorošo fondų augintiniai turėtų sutingti iš pagarbos mirus jų pajamų šaltinio Lietuvoje organizatoriui. Bet, kadangi jų moralės komposas yra žemiau plintuso, o ir smegenų veikla nedaug evoliucionavo už roplio, tad ir deda tokias antraštes. Nesu Prunskienės gerbėjas, bet užuojauta artimiesiems netekus artimo žmogaus.

Kaip istorinis palikimas veikia ir dabartinių partijų politiką. Nuo visiško neigimo/atmetimo iki besąlygiškos gynybos. Abu pasirinkimai nieko gero neduoda. https://www.youtube.com/watch?v=AY3o42Lmcqg

Na va, o sako, jog komunistai nėra verslūs :). Įspūdingas savo organizacijos išlaikymo modulis. Communist Party of Ireland arba Airijos komunistų partija (AKP), kurios būstinė yra Dublino rajone Temple Bar, praėjusiais metais iš nuomos pajamų ir knygų bei prekių pardavimo uždirbo €217,967. Taip rodo Viešųjų pareigų standartų komisijai (Sipo) pateiktos ataskaitos. Šis skaičius yra šiek tiek didesnis nei 2024 metais deklaruoti €208,767. Ataskaitose neatskleidžiama, kiek pajamų gauta iš nuomos, o kiek – iš pardavimo. Neseniai paskelbtose 2025 metų ataskaitose nurodoma, kad bendros partijos pajamos per metus siekė €227,118, o tai rodo, kad didžioji dalis partijos finansavimo gauta iš nuomos pajamų ir knygų bei prekių pardavimo. Partijos mažmeninės prekybos įmonė „Connolly Books“ turi knygyną partijos patalpose East Essex gatvėje, Temple Bar rajone Dubline, ir taip pat parduoda knygas bei prekes internetu. Internete parduodami tokie daiktai kaip istorijos ir politikos knygos, ženkliukai, įskaitant Stalino ir Lenino atvaizdus, palestiniečių palaikymo žinutės, plakatai, drabužiai su politiniais užrašais ir vėliavos. Airijos komunistų partija, kurioje nėra išrinktų politikų, valdo dalį namo, esančio 43 East Essex gatvėje, kuriame yra knygynas, biuro patalpos ir teatras. Likusioje pastato dalyje yra šeši privatūs butai. Partijos turtas 2025 metų ataskaitose įvertintas €1,4 mln, tokia pati vertė buvo nurodyta 2024 metais. Ataskaitos rodo, kad Airijos komunistų partija yra trečia turtingiausia Airijos partija pagal turimą nekilnojamą turtą. 2025 metų pabaigoje, remiantis atitinkamomis ataskaitomis „Sinn Féin“ partijos turtas buvo įvertintas €3,7 mln, „Fine Gael“ partijos – €2,6 mln, Komunistų partijos – €1,4 mln, o Leiboristų partijos turtas – €753,269. „Fianna Fáil“ partijos turtas, esantis adresu 75 Church Street, Cavan mieste (grafystės sostinė), buvo įvertintas €170,000.

Viešojoje erdvėje girdime, matome bei skaitome begalės visokių niekų apie praeitį. Daug melo, šmeižto ir fantazijų. Šioje laidoje paėmiau konkretų šmeižiamą (dar gyvą) antrojo pasaulinio karo veteraną ir sudėliojau tam tikrus požiūrio taškus į praeities įvykius. https://www.youtube.com/watch?v=zJgjdddQmiQ