Tratas

Brangiausia, ką turime, nėra pinigai. Tai - mūsų dėmesys. Viskas, kam nuolat skiriame dėmesį, ilgainiui pradeda formuoti mus pačius. Maitink baimę - ir protas išmoks visur ieškoti grėsmių. Maitink pyktį - ir netrukus visur pradėsi matyti priešus. Skirk dėmesį savo kūnui, gebėjimams, santykiams, sąmoningumui - ir augs jie. Todėl dėl mūsų dėmesio taip įnirtingai kovoja politika, žiniasklaida, reklama ir algoritmai. Jie puikiai supranta tai, ką mes dažnai pamirštame: Kartojimas formuoja suvokimą. Emocija jį įtvirtina. Dėmesys jį maitina. Mūsų smegenys tam puikiai pritaikytos. Evoliucija jas mokė ne objektyviai matyti viską, o pirmiausia pastebėti tai, kas svarbu išlikimui - ypač grėsmes. Į ką nukreipi dėmesį, to smegenys pradeda ieškoti aplinkoje. Nusipirk raudoną automobilį, staiga atrodo, kad visas miestas pilnas raudonų automobilių. Įtikink save, kad pasaulis pavojingas - ir protas kasdien ras šimtus tai patvirtinančių įrodymų. Šį žmogaus proto mechanizmą puikiai išnaudoja tie, kurie valdo informacijos srautus. Pastaruosius metus gyvenome nesibaigiančiame grėsmių cikle: krizė, pandemija, karas, ekonominis žlugimas, priešai, katastrofos, nauja grėsmė. Viena baimė dar nespėja išblėsti - jau pateikiama kita. Žmogus, metų metus maitinamas grėsme, pradeda gyventi taip, tarsi baimė ir įtampa būtų natūrali jo būsena. Tai dar stipriau veikia kolektyvinę sąmonę. Kai milijonai žmonių kasdien savo dėmesiu maitina baimę, konfliktą ir susiskaldymą, ilgainiui tai pradeda formuoti visos visos visuomenės sąmonę. Todėl galbūt pasaulio keitimas prasideda ne nuo bandymo įrodyti kitiems, kad jie klysta, o nuo daug paprastesnio klausimo: Ką aš pats kiekvieną dieną maitinu savo dėmesiu? Gyvenimas praeis. Kai vieną dieną atsisuksi atgal, ar tikrai didžiuosiesi tuo, kiek savo gyvenimo atidavei ginčams su interneto troliais? Kiek energijos iššvaistei neapykantai žmonėms, kurių net nepažinojai? Kiek dienų pragyvenai baimindamasis kataklizmų, kurie taip ir neatėjo? Ir net jei kartais visa tai atrodo niūriai, svarbiausia prisiminti vieną dalyką: Tu visada turi pasirinkimą. Todėl rinkis išmintingai, kam atiduodi savo dėmesį, nes ten, kur keliauja tavo dėmesys, galiausiai keliauja ir tavo gyvenimas.

Nustojau rašyti ne todėl, kad pritrūko argumentų. Nustojau todėl, kad pagaliau supratau paprastą dalyką: lavonas nežino, kad yra miręs, o idiotas nežino, kad yra idiotas. Abiem atvejais sunkiausia aplinkiniams. Šiandien, net po Faucio apklausų, nutekintų dokumentų ir viena po kitos griūvančių oficialių istorijų, vis dar netrūksta žmonių, kurie atkakliai tvirtina, kad viskas buvo padaryta teisingai. Ironiška, tačiau didelė dalis vadinamųjų sąmokslo teorijų ilgainiui virto faktais. Todėl aš pasitraukiau iš šio cirko. Nes supratau, kad ginčytis su fanatiku yra tas pats, kas žaisti šachmatais su beždžione. Nesvarbu, kaip gerai žaisi, ji vis tiek nuvers figūras, apdergs lentą ir paskelbs save nugalėtoja. Gali pateikti faktus, dokumentus, statistiką ir empirinius įrodymus - jeigu žmogus tiesiog nepajėgus jų suvokti, viskas atsimuš kaip į sieną. Ir pykti čia nėra dėl ko. Ant ligonio juk nepyksti, kad jis serga. Kai kurie žmonės tiesiog neturi gebėjimo kritiškai mąstyti, analizuoti ir pripažinti, kad buvo apgauti. Todėl mano taisyklė paprasta: saugoti savo laiką, energiją, rūpintis savo gyvenimu, apsupti save mąstančiais žmonėmis ir ignoruoti triukšmą. Tačiau yra vienas dalykas, kurio jie niekada neatims. Mes prabilome tada, kai tylėti buvo saugiau. Mes rodėme pirštu į absurdą tada, kai dauguma plojo atsistoję. Mes rizikavome savo reputacija, pinigais, karjera ir ateitimi. Ir būtent mes bent šiek tiek pristabdėme šį beprotišką traukinį. Žaidimas dar nesibaigė. Keičiasi pavadinimai, veidai ir šūkiai, tačiau esmė lieka ta pati. Jeigu prireiks, mes tai padarysime dar kartą. O tiems, kurie nepalūžo, nepasidavė spaudimui ir išsaugojo gebėjimą mąstyti savo galva, noriu pasakyti tik viena: Sveikinu. Jūs esate maža, nepatogi, sunkiai valdoma žmonių grupė. Ir būtent tokie žmonės visada keitė istoriją. Likite budrūs, broliai ir seserys. Dar ne kartą išgirsite, kad klystate. Bet jūs jau žinote, kad tai nebūtinai yra blogas ženklas. Šūdo dar bus. Bet jūs jau įrodėte, kad galite jį atlaikyti.

Kuo vyresnis tampu, tuo labiau suprantu, kokios menkos, purvinos ir apgailėtinos kartais yra mūsų kovos. Visi šiandien stumiami į stovyklas. Prorusiškas, proukrainietiškas, patriotas, išdavikas, savas, svetimas, kairysis, dešinysis. Iš žmogaus reikalaujama pasirinkti etiketę, kartoti nuvalkiotus šūkius, nekęsti „netinkamų” žmonių ir dar apsimesti, kad tai yra moralė ar pilietiškumas. Aš nenoriu kraujo ant savo rankų. Nenoriu būti emociškai mobilizuotas į karus, tautinę neapykantą, politinę isteriją ar amžiną kaimyno pavertimą priešu. Aš nesu prorusiškas. Nesu proukrainietiškas. Nesu už jokių žmonių mirtį. Nesu už svetimus vaikus apkasuose. Nesu už tai, kad politikai žaistų istorija, baimėmis ir žmonių emocijomis, o paprasti žmonės mokėtų kainą savo gyvybėmis, šeimomis ir ateitimi. Lietuva savyje jau seniai nešiojasi šitą ligą: brolis prieš brolį, kaimynas prieš kaimyną, savas prieš savą. Vienais laikais vieni kitus skundė, kitais laikais vieni kitus teisė, dabar vėl ieško, kas „neteisingai“ galvoja, ką palaiko, ko nepalaiko, kam priklauso ir ką reikia viešai pasmerkti. Etiketės ir laikai keičiasi. Liga lieka ta pati. Kai ilgiau pagyveni užsienyje ir pamatai daugiau pasaulio, pradedi suvokti, kaip absurdiškai visa tai atrodo iš šalies. Maža provincija, nykstanti tauta, ekonominės baimės, istorinės traumos, politikų manipuliacijos - ir vietoj to, kad žmonės keltų rimtus klausimus, jie drasko vieni kitus dėl to, kurios pusės šiandien privaloma nekęsti. Aš tame nedalyvausiu. Man nesvarbu, kokią etiketę kas man priklijuos. Vadinkit prorusišku, išdaviku, abejingu, ciniku - kaip jums patogiau. Bet aš nesiruošiu prisijungti prie jūsų stovyklų, jūsų karo karštinės, jūsų isterijos ar jūsų amžino poreikio turėti priešą. Dauguma žmonių šiandien nebegalvoja. Jie tik reaguoja. Kartoja jiem primestus lozungus. Pasiduoda baimei. Leidžiasi tampomi už emocijų. O tada dar įsivaizduoja, kad tai yra principai ar moralė. Yra toks posakis: musės niekada neįtikinsi, kad medus geriau už šūdą. Taip ir lietuvio neįtikinsi, kad taika, darna ir pakantumas yra vienintelis kelias į šviesų rytojų. Nes jei musė visą gyvenimą sukasi aplink purvą, jai purvas atrodo kaip namai. Taip man šiandien atrodo visa ši gentinė politika, tautinis susipriešinimas ir amžinas rėkimas vieni ant kitų. Žmonės taip priprato gyventi nuoskaudose, propagandoje, baimėje ir istorinėse sąskaitose, kad pradėjo ginti tai, kas juos pačius nuodija. Aš išlipau iš tos sriubos ir esu pakankamai toli, kad matyčiau, kaip musės tame bliūde beprasmiškai kovoja tarpusavyje.

IDEOLOGINĖS ISTERIJOS, KAIP NEATSIEJAMAS PIETŲ PATIEKALAS Buvusi Zelenskio spaudos sekretorė Julija Mendel atvirame interviu T. Carlson‘ui pripažino, kad Zelenskis naudojo Gebelso propagandos metodus: neva liepdavo: „tūkstantis kalbančių galvų turi pakartoti vieną ir tą patį teiginį ir žmonės patikės, kad tai yra tiesa“. Tūkstančius kalbančių galvų turi ir Lietuva – tiek televizoriuje, tiek interneto platybėse. Ir tos kalbančios galvos, kaip prie vėjo jėgainių prijungti barškučiai, mums kartoja vienus ir tuos pačius teiginius. Atsimenate 2022-uosius? Tada tūkstančiai kalbančių galvų mums kartojo: „Jei Ukraina nelaimės, tai rusai puls mus“. Ir žmonės patikėjo. Viena iš pirmųjų, patikėjusių, buvo ir mano kaimynė Zosė. Toji kaip mat paaukojo teisingam fondui metų metus kauptas santaupas, kurios buvo skirtos naujam šaldytuvui ir naujam televizoriui pirkti. Ir kam Zosei tas naujas šaldytuvas ar televizorius, jei ir iš senųjų tos pačios kalbančios galvos puikiai transliavo vienas ir tas pačias frazes: „aukokite, nes antraip mus puls“. Kalbančios galvos įtikino kaimynę Zosę ir tuo, kad reikia susikrauti ir pabėgimo kuprinę. Ir Zosė susikrovė. Kuprinėje buvo galima atrasti ir žibintuvėlį ir degtukus ir šiltesnius apatinius ir mylimo Zosės katino nuotrauką. Žodžiu kalbančios galvos prikalbėjo tiek, kad visas Zosės gyvenimas sutilpo vienoje kuprinėje...... Bet vis tik buvo žmonių, kurie tų kuprinių nesikrovė ir televizoriui skirtų santaupų neaukojo. Štai vieno iš jų mintys (pavardė redakcijai žinoma): „Karai niekada nesibaigs, nes be jų sistema negali sukurti jokios kitos realybės. Pažiūrėkite į pastaruosius 5000 metų ir ten nepamatysite ilgesnio periodo be konfliktų. Keičiasi vėliavos, lozungai, ideologijos, religijos, bet schema lieka ta pati. Juk konfliktas – tai sistemos, valdančios žmonių sąmonę, kuras. Mūsų realybė kol kas laikosi ant dualumo pamatų: šviesa - tamsa, gėris- blogis, kairieji -dešinieji, savi- svetimi. Kol yra skirstymas, tol yra įtampa, kuri kuria baimės emocijas ir griaunančią energiją. Sistema palaiko begalinį skaldymą – tiek žmogaus viduje, tiek išorėje. Ir pastebėkite: vos tik įtampa nukrenta, tuoj pat sukuriama nauja. Ekonominė krizė, pandemija, karas, ideologinė isterija. Netgi taikos metu žiniasklaida nuolatos palaiko mikrokonfliktus, tokius kaip genderiniai, rasiniai ginčai ar pan. Viskas yra skirta tam, kad nebūtų tylos. Mat tyloje žmogus pradeda jausti ir suprasti, kas vyksta – tada jis išeina iš valdymo režimo. Todėl dauguma žmonių privalo rinktis kurią nors vieną konflikto pusę – netgi tada, kai jie to nenori. Ir kol jie renkasi, tol žaidimas tęsiasi. Ir šios sistemos žaidime trūkis įvyks ne tada, kai laimės kuri nors teisinga pusė, o tada, kai žmonės nustos dalyvauti priešpriešos žaidimuose. Karai baigsis ne tada, kai bus pasirašyta taika, o tada, kai žmonės supras, kad jie tėra bet kokio konflikto konvertuojama valiuta. Todėl sistemai naudinga, jog žmonės tikėtų, kad jie palaiko karą dėl kažkokių tai aukštesnių idealų....“ Beje, šiandien pietums buvo pateikta nauja ir šviežiai kepta ideologinė isterija dėl Margaritos ir Povilo. Ar jau spėjote pasirinkti konflikto pusę? O gal jau ir kuprinę susikrovėte? Nes, nūūū, padorus ir pilietiškas žmogus ramiai gyventi negali...

Ar jūs suvokiate, kokie esate bukapročiai, jeigu neužduodate paprasčiausio esminio klausimo? Kur tas vadinamasis „ekspertas“, „patarėjas“, „influenceris“ buvo penkerius ar daugiau metų, kai, kaip dabar pats sako, viską žinojo nuo pat pradžių? Kodėl jis visą tą laiką tylėjo? Kodėl nėjo į policiją kaip tikras švilpukas ir nepranešė apie nusikaltimus? Kodėl prabilo tik dabar, kai pirmininkas jau numestas po autobusu? Atsakymas elementariai paprastas: jis žinojo ir tylėjo, nes jis buvo bendrininkas. Penkerius metus jis dangstė korupcionierius. Galbūt net pats srėbė iš to pačio bliūdo. Jei jūs neuždavėte šito klausimo, jeigu jums tai neatrodo akivaizdu - tada problema yra ne politikuose. Problema yra žmonėse, kurie mąsto kaip avių banda ir neturi nė krislelio kritinio mąstymo. Ir nustokime apsimesti, kad didžiausia problema yra patys aferistai ir korupcionieriai valdžioje. Jie egzistavo visais laikais ir visada egzistuos. Tai tiesiog žmonių padermė, kurie visada ieškos, kaip apgauti, kaip pasipelnyti, kaip išsukti sau naudą kitų sąskaita. Jie niekada nedings. Tikroji problema - žmonės, kurie leidžia jiems tai daryti. Tie, kurie yra per kvaili tai pamatyti, per gluši suprasti, kas vyksta prieš jų akis. Arba dar blogiau - tie, kurie viską mato, viską supranta, bet neturi nei stuburo, nei konkolų, nei smegenų kažką pakeisti, todėl toliau klusniai eina ir balsuoja už tuos pačius veikėjus. Kol bus minia, kuri leidžia save durninti - visada atsiras tie, kurie iš tos minios darysis pinigus. Bet gal aš per tiesiog daug tikiuosi iš tautos, kurios IQ vidurkis yra vienas žemiausių pasaulyje…

Dabartinė Lietuvos laikysena vis labiau primena gyvatę, apsivyniojusią aplink pjūklą. Kuo stipriau spaudžiame - sankcijomis, konfliktais, emocijomis - tuo greičiau patys kraujuojame. Bandydami pakenkti kitiems, vis dažniau pakenkiame sau. Ir dabar jau net Prezidentas viešai pripažįsta: „Judame susinaikinimo keliu.“ Bet savinaika neatsiranda savaime. Ji atsiranda iš sprendimų, priimtų be ilgalaikės vizijos - paremtų emocijomis, lozungais ir tuščiu pasipūtimu. Konfliktas su Kinija - be ekonominio plano. Sankcijos kaimynams - be strategijos. Santykiai griaunami impulsyviai, o atsakomybės - nulis. Pažiūrėkime į faktus. Ignalinos atominę elektrinę uždarėme skubėdami, nes „taip reikia“. Kitos šalys branduolinės energetikos neatsisakė - ir šiandien turi pigesnę, stabilesnę energiją. Mes patys nusipjovėme šaką, ant kurios sėdėjome. Juokinga ir kartu graudu, kad net ES dabar oficialiai pripažįsta: bandymas atsisakyti branduolinės energetikos buvo klaida. Ar kas nors už tai atsakė? Ne. SGD terminalas buvo pristatytas kaip nepriklausomybės simbolis. Bet energijos kainos šoko į viršų, o sąskaitas moka žmonės. Vėl - daug šūkių, mažai skaičiavimo. Ta pati situacija su elektros tiekimu. Sankcijos buvo pateiktos kaip moralinė pergalė. Ar jos davė naudos - ne, o šiandien net JAV jas švelnina, nes pasaulis veikia pragmatiškai, o ne emocijų režimu. Dar viena žinia - didelė Vokietijos bendrovė „Continental“ palieka Lietuvą. Ir tai jau ne pavienis atvejis, o vis didesnės bangos dalis: įmonės išsikelia, užsidaro, bankrutuoja, atleidžia darbuotojus, o valstybės deficitas auga. Mes patys save nuvedėme prie suskilusios geldos. Norėjome būti drąsiausi, garsiausi ir principingiausi. Dabar pamažu tampame tiesiog skurdžiausi. Esame sparčiausiai nykstanti tauta pasaulyje. Tai ir yra tikroji Lietuvos problema - trumparegiški politikai, kurie galvoja tik apie savo kišenę, kontraktus ir artimiausius rinkimus. O jų debilavotas elektoratas, užuot pareikalavęs atsakomybės, suteikia jiems dar vieną mandatą. Ir kai viskas pradeda byrėti, kaltas staiga tampa visas pasaulis - Rusija, Kinija, Iranas, JAV, nes lengviau kaltinti kitus, nei pažiūrėti į veidrodį.

Šis įrašas - nėra nuomonė. Tai yra faktai. Todėl nėra ko bijoti. Bijoti reikia tik tiems, kurie visą šį laiką melavo, manipuliavo ir apsimetė, kad nieko nevyksta. Dabar, kai Epsteino bylos išlindo į paviršių. Kai nutekėjo dokumentai. Kai korupcija, ryšiai ir visas tas supuvęs tinklas tapo matomas visiems. Kai žmonės pradėjo kalbėti garsiai. Kai tai, kas anksčiau buvo vadinama „sąmokslo teorijomis“, šiandien jau yra viešai prieinama informacija. Ir dabar iš esmės visi jau žino. Visi, išskyrus vieną ypatingą grupę - vadinamąjį progresyvų elitą. Tuos pačius „intelektualus“. Tuos pačius „moralinius autoritetus“. Tas pačias avis, kurios visą šį laiką apsimetė protingesnėmis už visus kitus. Šis vadinamasis progresyvus elitas, ypač Lietuvoje, sąmoningai arba iš kvailumo visą šį laiką buvo dalis destruktyvios darbotvarkės. Jie aktyviai stūmė LGBT ir trans ideologiją, normalizavo ją, kišo ją visur, įskaitant ir vaikams, prisidengdami „progreso“, „tolerancijos“ ir „žmogaus teisių“ vardu. Jie apsimetė, kad tai yra moralinis gėris, nors realybėje tai buvo sisteminis visuomenės silpninimas, identiteto griovimas ir žmonių pavertimas lengviau kontroliuojamais. Jie stūmė tai per žiniasklaidą, per švietimą, per kultūrą, per viešą diskursą, kol tai tapo „normalu“. O kiekvienas, kuris išdrįso suabejoti, buvo iš karto pažymėtas - „sąmokslo teoretikas“, „idiotas“, „atsilikėlis“, „pavojingas“. Tuo pačiu metu COVID buvo panaudotas kaip globalus paklusnumo testas. Testas, kuris parodė, kaip lengvai žmonės gali būti išgąsdinti, kontroliuojami ir priversti paklusti, net kai tai prieštarauja logikai, faktams ar jų pačių interesams. Tai taip pat atvėrė duris milžiniškai korupcijai, manipuliacijai ir pinigų perskirstymui į „teisingas“ rankas. Ir tada karas. Dar viena tragedija, paversta pinigų plovimo schema. Dar vienas įrankis silpninti šalis, kontroliuoti visuomenes ir generuoti milžiniškus pelnus tiems, kurie visada iš to uždirba. O tie patys „progresyvūs intelektualai“ visą tai aklai gyna, kartoja jiems duotas frazes ir puola kiekvieną, kuris drįsta užduoti klausimus. Ir dabar juokingiausia dalis. Dalis jų jau supranta, kad buvo neteisūs. Jie mato, kad buvo apgauti. Kad visą šį laiką jie buvo sistemos dalis. Bet jie tyli. Nes atsiprašyti reikštų pripažinti, kad jie klydo. Kad jie nebuvo tokie protingi, kaip manė. Kad jie buvo ne „moralinis elitas“, o tiesiog naudingi idiotai. Kiti vis dar gyvena neigime. Jie vis dar kartoja tas pačias frazes. Vis dar apsimeta, kad nieko nevyksta. Vis dar puola tuos, kurie buvo teisūs nuo pat pradžių. Todėl lieka paprastas klausimas. Kas iš jų yra sąmoningi šios sistemos dalyviai, o kas yra tiesiog kvailos avys, kurios net nesuprato, kad visą šį laiką buvo išnaudojamos? Mes buvome vadinami sąmokslo teoretikais. Iš mūsų juokėsi. Mus bandė nutildyti. Diskredituoti. Pašalinti. Paversti parijais. Bet laikas turi vieną savybę - jis visada atskleidžia tiesą.

🇺🇸 Venesuela 🇻🇪 Apie Venesuelą nerašau kaip ekspertas ar žmogus, kuris „viską žino“. Atvirai - šiandien labai sunku suprasti, kas iš tikrųjų vyksta ir kuo tikėti. Šiandieniniame pasaulyje yra be galo sunku pasakyti, ką apskritai „reikėtų“ palaikyti. Kai tam tikros šalys daro vienus veiksmus, tai vadinama „išlaisvinimu“. Kai kitos daro labai panašius dalykus - tai laikoma „nusikaltimu“. Akivaizdu, kad taisyklės ne visiems vienodos, ir aš pavargau apsimetinėti, kad jos tokios yra. Todėl kalbėsiu tik apie tai, ką pats iš tikrųjų patyriau ir mačiau. Pernai daugiau nei pusmetį keliauvau po Pietų Ameriką. Sutikau daugybę įvairių žmonių. Taip pat, apie metus draugavau su venesueliete - su ja susipažinau Ispanijoje, kur ji gyveno kaip pabėgėlė, nes likti Venesueloje valdant Maduro jai nebuvo pasirinkimas. Todėl štai kas man svarbiausia: Ji džiaugiasi. Mano pažįstami iš Venesuelos ir visos Lotynų Amerikos - džiaugiasi. Jei tai kas vyksta būtų iš tiesų labai blogai, nematytum tokios reakcijos iš žmonių, kurie tai išgyveno savo kailiu. Todėl aš nesiruošiu moralizuoti, analizuoti ar demonstruoti savo „teisingumo“. Aš tiesiog klausau tų, kurie už tai sumokėjo realią kainą. Būtent todėl aš nelyginu šios situacijos su Ukraina ar Rusija. Abiejose šalyse gyvenau ne vienerius metus. Pažįstu rusų ir ukrainiečių su visiškai skirtingomis nuomonėmis apie tuos pačius įvykius. Pažįstu rusų, kurie palaiko Ukrainą ir ukrainiečių, kurie palaiko Rusiją. Todėl man tai labai sudėtinga, daugiasluoksnė ir asmeniška tema, kurios neįmanoma sutalpinti į šūkius ar plakatus. Venesuela man šiuo atveju yra kitokia. Čia signalas iš žmonių, kuriuos pažįstu, yra neįprastai aiškus. Taigi nėra mano „pozicija“ pasaulio politikoje. Tai mano sprendimas kalbėti per žmones, kurie buvo priversti palikti savo šalį, iš naujo kurti gyvenimą ir dabar jaučia palengvėjimą. Kartais sąžiningiausia pozicija nėra turėti nuomonę. Kartais tai yra žinoti, kieno patirtimi tu pasitiki.

Įsivaizduokime situaciją labai paprastai. Ukraina šiandien kare - kraujas, purvas, žuvę jauni vyrai, išdraskytos šeimos, milijonai žmonių priversti bėgti iš savo namų. Tai pati baisiausia realybė, kokią gali patirti valstybė. Ir dabar įsivaizduokime, kad tuo metu, kai eiliniai žmonės neša tikrą karo naštą, aukščiausi valdžios veikėjai vagia. Ne šiaip „čekiukus“. Ne. Jie kraunasi šimtus milijonų, darosi kartoms skirtą generacinį turtą, kol jų pačių žmonės miršta tranšėjose. Tai žemiausia įmanoma moralinė degeneracija. Tai reiškia ne tik neturėti sąžinės. Tai reiškia neturėti jokio žmogiškumo. Ir čia man kyla klausimas: kodėl tokius veikėjus mes vadiname „broliais“? Aš nekaltinu ukrainiečių tautos. Aš ten buvau, dirbau, pažinau daug gerų, dorų žmonių. Bet faktas yra faktas: šalis dešimtmečiais garsėjo sistemine korupcija. Tai ne vakar prasidėjo. Tai - valstybės DNR dalis, ypač prie didelių pinigų, kur dalyvauja aukščiausi sluoksniai. Dabar įsivaizduokime tą pačią situaciją Lietuvoje. Karo metas. Miršta mūsų kariai, sprogsta namai, tūkstančiai šeimų išdraskytos. Ir tuo metu kažkoks ministerijos veikėjas „kombinuoja“ šimtus milijonų ir kraunasi turtus savo anūkams. Kaip mes tokį vadintume? Didvyriu? Broliu? Ar visgi - išdaviku? Tai kodėl ta pati logika negalioja Ukrainai? Aš nesu prorusiškas ir niekada nebuvau. Bet būti „pro-Ukraina“ aklai, kai matai, kas vyksta, - irgi negaliu. Nes tiesa nepasikeičia vien todėl, kad kažkam nepatogu ją girdėti. Galime remti žmones. Galime jausti empatiją tautai, kuri kenčia. Bet tai nereiškia, kad turime garbinti ar idealizuoti jų valdžią, kuri daugybę metų buvo viena korumpuočiausių pasaulyje. Tiesą reikia matyti tokią, kokia ji yra - ne tokią, kokią mums bando parduoti.

RUSOFRENIJA - tai būsena, kai žmogus vienu metu „žino“, kad Rusija tuoj sugrius, ir tuo pačiu paniškai bijo, kad ji tuoj užkariaus visą pasaulį. Šalis su „subyrėjusia ekonomika“ ir „surūdijusia technika“, bet kažkaip vis tiek rytoj paims NATO, Europą ir tavo kiemą. Šiuos žmones valdyti juokingai lengva. Jiems nereikia argumentų. Užtenka emocijos. Jie ne galvoja - jie atkartoja. Ne analizuoja - reaguoja. Parodai pirštu, pasakai „bijok“, „nekęsk”, ir banda pati susiranda, ant ko loti, spjaudyti, su kuo muštis. Apgailėtina tai, kad dažniausiai „kovoja”ne su išoriniu priešu, o tarpusavyje. Vakar priešas buvo kažkur ten. Šiandien - tavo kaimynas, bendradarbis, ar „neteisingai galvojantis“ žmogus gatvėje. Blogiausia dalis? Jų niekas rimtai neprogramavo. Jie tai padarė patys. Savanoriškai išjungė mąstymą, paspaudė „dalintis“, ir dabar nuoširdžiai pyksta, mušasi ir spjaudosi, nes taip liepia jausmas, o ne protas. Kai visuomenė tampa agresyvi ne todėl, kad galvoja, o todėl, kad aklai tiki, ir pyktis liejasi ant savų - tai jau ne geopolitika, tai valdoma isterija. Tai masinė mąstymo kapituliacija. Didžiausia problema Lietuvoje ne priešai, o galvų turinys…

„Užsičiaupk ir tikėk mokslu“, - rėkė jie, lipdami į skiepobusą dėl „stebuklingo“ skiepo, kuris galiausiai absoliučiai nieko neišsprendė. „Užsičiaupk ir palaikyk Ukrainą“, - rėkė tie patys, bet realiai palaikė ne Ukrainą, o korumpuotą elitą, kuris pavogė šimtus milijonų paramos. Dabar tie patys žmonės rėkia: „Gink žodžio laisvę!“ Tik tai neturi nieko bendro su žodžio laisve. Tai apie sistemos ir jos veikėjų gynimą - šįkart paslėptą po nacionalinio transliuotojo vėliava. Laiko klausimas, kol ši istorija baigsis taip pat, kaip ir ankstesnės. Bėda ne šūkiai. Bėda - žmonės, kurie tingi arba nesugeba pakutenti savo smegenų vingių. Jokio kritinio mąstymo. Jokio savarankiško protavimo. Tik automatinis paklusimas tam, kas tuo metu „populiaru“. Jie nesimoko. Todėl ciklas kartosis. Ta pati banda. Tie patys instinktai. Kitas plakatas. Vėl. Ir vėl.

Paradoksalu: tie patys žmonės, kurie vis kartoja, kad „vatnikai laimi info karą ir juos privaloma nutildyti”, šiandien protestuoja dėl „žodžio laisvės“. Bet juk kalba eina ne apie žodį - o apie LRT valdymo ir finansavimo skaidrumą. Apie tai, kas ir už kokius pinigus kuria turinį. Ir štai čia prasideda tikroji isterija. Man vis labiau akivaizdu, kad problema yra ne „dezinformacija“. Problema ta, kad nemalonios tiesos anksčiau ar vėliau išlenda į paviršių. Ir tada vietoje diskusijos pradedama klijuoti etiketes, gėdinti ar nutildyti tuos, kurie klausia nepatogių klausimų. Ar žinote, kad dabar Seime svarstoma apie įstatymus, kurie realiai praplėstų cenzūros galimybes. Kodėl apie tai tyli tie, kurie šiandien šaukia apie „laisvę“? Kodėl jie tyli, kai valdžia tikrąja to žodžio prasme planuoja riboti bet kokią kritiką jų atžvilgiu ir cenzūruoti sistemai nepalankias nuomones? Tuo metu JAV ir daugelyje Vakarų šalių diskutuojama, kaip mažinti cenzūrą ir ginti laisvą žodį. O mes judame priešinga kryptimi. Tad kokių „vakarietiškų vertybių“ mes iš tikrųjų siekiame? Vienas dalykas turi būti aiškus: Kritikuoti vyriausybę - nereiškia remti priešus. Klausti nepatogių klausimų - nereiškia išduoti Tėvynę. Reikalauti skaidrumo - nereiškia būti „prorusišku“. Žodžio laisvė nėra privilegija tik „teisingoms“ nuomonėms. Ji egzistuoja būtent tam, kad būtų leidžiama abejoti, klausti ir nesutikti. Jei kritiką toliau tapatinsime su išdavyste, tikrasis pavojus Lietuvai bus ne „dezinformacija“, tikrasis pavojus bus prarasti galimybę laisvai mąstyti.

Kuo daugiau faktų atsiveria apie Ukrainos korupcijos mastus, tuo aiškiau matyti, kad čia jau ne pavieniai “skandalai”, o struktūrinė problema, kurios ignoruoti tiesiog nebeįmanoma. Tuo pat metu Lietuva išlieka Nr. 1 pasaulyje pagal paramą pagal BVP, skyrusi milžiniškus resursus ir dar įsipareigojusi remti Ukrainą mažiausiai dešimtmetį. Tai istoriškai didžiausias mūsų finansinis ir politinis įsipareigojimas, priimtas praktiškai aklo pasitikėjimo ir naivumo pagrindu. Šiandien, kai milijardiniai tyrimai ir dingusios lėšos kyla į paviršių, mano manymu, Lietuva privalo sustoti ir atsikvošėti. Tai nėra priešiškumas - tai savisaugos instinktas. Tačiau neužtenka vien tik sustabdyti emocijomis priimtus sprendimus. Turime pripažinti galimybę, kad tam tikri Lietuvos politikai ar pareigūnai, kurie agresyviausiai stūmė šią kryptį, taip pat galėjo turėti interesų. Todėl bent laikinas pasitraukimas nuo procesų būtų minimalus žingsnis. Realistiškai - reikalingas ir nepriklausomas tyrimas, kad būtų aišku, ar čia buvo tik politinis idealizmas, ar kažkas gilesnio. Skaidrumas nėra prabanga, tai - valstybės saugumo klausimas. Ir visa tai vyksta tada, kai policininkams trūksta oraus atlygio, švietimas stringa, sveikatos sistema braška, nacionalinė skola muša rekordus, 167 000 žmonių gyvena žemiau absoliutaus skurdo, dar ~620 000 – skurdo rizikoje, o mūsų pinigai toliau teka į valstybę, kuriai šiandien keliami rimčiausi korupcijos įtarimai. Tad klausimas paprastas ir neišvengiamas: kiek dar ilgai Lietuva gali sau leisti ignoruoti realybę, kai namuose trūksta elementarių resursų, o užsienyje tirpsta milijardai?

Ne tai, kad būčiau Rusijos ar rusų gerbėjas - tikrai nesu. Yra daugybė kitų tautų, su kuriomis mieliau praleisčiau laiką. Tačiau labiausiai mane erzina tai kaip daugelis mano tautiečių elgiasi kaip automatiniai, impulsyvūs rusofobai vien dėl to, kad yra neišsilavinę, dezinformuoti ir visiškai užhipnotizuoti propagandos. Tokia paviršutiniška, buka rusofobija nepadaro mūsų stipriais ar išmintingais - ji verčia mus atrodyti kaip nieko neišmanančias beždžiones, kurios nežino istorijos, nežino faktų ir nesupranta pasaulio už savo propagandos burbulo ribų. Ir būtent dėl to rašau šį įrašą. Žmonės vis dar kartoja, kad lietuviai turėtų „nekęsti rusų“ už tai, ką mums padarė sovietai. Tačiau istorija rodo visai ką kita. Sovietų Sąjunga nebuvo „etninių rusų projektas“. Tai buvo ideologinė imperija, kurią kūrė ir valdė žmonės iš visų SSRS kampelių - daugiatautė totalitarinė mašina, o ne kažkoks rusų nacionalinis projektas. Pažiūrėkite, kas ją realiai valdė: • Vladimiras Leninas - mišri kilmė (rusas, vokietis, švedas, žydas) • Josifas Stalinas - gruzinas • Nikita Chruščiovas - ukrainietis • Leonidas Brežnevas - ukrainietis • Jurijus Andropovas - rusų ir žydų kilmės • Konstantinas Černenka - rusas • Michailas Gorbačiovas - rusas (su ukrainietiškomis šaknimis) Saugumo struktūros: ČK, NKVD, KGB - buvo ne mažiau daugiatautės: • Feliksas Dzeržinskis, ČK įkūrėjas - lenkas • Genrichas Jagoda - žydų kilmės • Nikolajus Ježovas - rusas • Lavrentijus Berija - gruzinas Baltijos šalyse sovietinį terorą vykdė įvairių tautybių NKVD pareigūnai. Lietuvos istoriniuose tyrimuose minimi vardai, tokie kaip Nachmanas Dušanskis ir Solomonas Raslanas - abu Lietuvos žydai, dirbę sovietinėse saugumo struktūrose ir dalyvavę lietuvių partizanų tardymuose bei malšinime. Taip pat buvo rusų, žydų, lietuvių, baltarusių - visi tarnavo tam pačiam režimui. Totalitarizmui buvo visiškai nesvarbu, kas tu pagal tautybę. Svarbu tik tai, ar tu tarnauji ideologijai. Ir štai faktas, kurio daugelis vengia: Dauguma žmonių, kuriuos sovietai suėmė, ištrėmė, marino badu ar nužudė, buvo patys etniniai rusai. Paprasti rusai nuo Stalino teroro, valymų ir badmečių nukentėjo labiausiai. Sovietų režimas traiškė visus - lietuvius, rusus, ukrainiečius, žydus, gruzinus ir daugybę kitų tautų. Milijonai rusų patys tapo to paties režimo aukomis. Todėl kaltinti „rusus“ kaip etninę grupę už sovietinius nusikaltimus - klaida. Tai tingumas. Tai istorinis neišprusimas. Tai daro mus panašius į aklą, piktą ir buką minią, kuriai mes patys taip nenorime priklausyti. Sovietų Sąjungos nebėra. Tos sistemos, kuri naikino mus visus, nebėra. Prisiminkime paprastą tiesą: Priešas - tai ne tautybė. Priešas - tai ideologija.

Pažiūrėkim į situaciją dar kartą. Aplink - korupcijos maratonas. Skandalai vienas po kito. Visi iki kaklo purve. O centre - „švarutėlis“ stebuklas, kuris tipo nieko nežinojo. Nors tai jo artimiausias ratas. Jis - vadovas, matantis viską. Be jo parašo nejudėjo nė viena kėdė. Ir dabar tu tiki, kad visi aplinkui vogė, suko schemas, sąvinosi milijonus - o jis, vargšelis, sklendė virš debesų kaip angelėlis, nieko nežinojo, nieko nematė ir yra visai ne prie ko. Jeigu tau tai skamba įtikinamai - sveikinu, tau atliko smegenų lobotomiją. Nes tik visiškai atjungtas, naivus avinas gali tikėti, kad viso purvo centre stovintis žmogus lieka nesusitepęs. Ir čia kyla dar rimtesnis klausimas: jei šitie dalykai vyko metų metus, tai ar tikrai tik Zelenskio ratas „nieko nežinojo“? Ar tikrai nei vienas Europos (ar Lietuvos) lyderis nepastebėjo, kur teka pinigai, kas bėga, kas praturtėja, kas maitina karo mašiną? Ar jie visi tokie akli… o gal taip pat patogiai įsitraukę? Dabar jau tikrai nebeaišku, kas labiau apgailėtina: ar lietuviai, pasiruošę perkąsti vieni kitiems gerkles dėl svetimų interesų, ar patys ukrainiečiai savo korupcinėmis schemomis maitinantys Rusijos karo mašiną. Vieną dieną teisybė vis tiek išlįs. Ir tada bus įdomu stebėti kaip „edukuotieji“ vėl gėdingai bandys apsimesti, kad nieko neprisimena ir nieko neįvyko.

Prūsija kadaise buvo Europos jėgos simbolis. Tvirta, drausminga, pasiruošusi karui - ir visada įsitempusi prieš kaimynus. Ta įtampa ilgainiui tapo jos tapatybe ir būtent tai ją sunaikino. Šiandien mes didžiuojamės būdami pirmi Vakaruose, skirdami 5,38 % BVP gynybai. Taip - rekordas. Bet ar rekordai visada reiškia išmintį? Kai valstybė savo tapatybę stato ant ginklų ir grėsmių, kai kaimynai automatiškai laikomi priešais, kai diskusiją pakeičia lozungai, o patriotizmą - nuolatinė įtampa ir baimė, šalis pamažu praranda savo sielą. Po karo sąjungininkai panaikino Prūsiją, paskelbdami ją valstybe, kurią pražudė militarizmas ir autoritarinė, baime paremta pasaulėžiūra. Klausimas mums: ar mes stipriname gynybą, ar patys kuriame tą pačią baime paremtą tapatybę, kuri galiausiai sunaikino Prūsiją? Ar pasimokysime iš istorijos, ar kartosime valstybės modelį, kuris jau kartą dingo iš žemėlapio?

„Klausykite ekspertų! Tikėkite mokslu!“ - rėkė tie, kurie patys niekada juo nesidomėjo. Ir visi, kurie kėlė klausimus, buvo nutildyti: vos tik kas nors suabejojo „oficialia versija“ - iškart etiketė: sąmokslo teoretikas, antivakseris, vatnikas... Nepraeina nei metai - ir tos pačios temos jau Delfi ir LRT, o „edukuotieji” ir „tikintys mokslu” vėl kvailio vietoje. Pateikiu kelis pavyzdžius, kurių yra gerokai daugiau: • COVID kilmė: laboratorinė versija buvo išjuokta, dabar pripažinta tiesa. • PCR testai: per jautrūs ciklai išpūtė atvejų statistiką – pripažinta. • Vakcinų efektyvumas: oficialiai pripažinta, kad veiksmingumas laikinas, o kai kurie šalutiniai poveikiai – realūs. • Hunterio Bideno kompiuteris: iš pradžių vadinta Rusijos dezinformacija, vėliau patvirtinta kaip autentiška istorija. • Ukrainos korupcija: neigta, dabar viešai pripažįstama. Kratos vyksta net artimoje Zelenskio aplinkoje. • Nord Stream sprogimai: „rusai patys susisprogdino“. Dabar patvirtinta, kad tai buvo ukrainiečių operacija, kurią galimai kuravo pats Zalužnas. • „Ukrainai nepavyks atsiimti 91m. teritorijos”: tada tai sakiusius vadino kremliaus agentais, dabar pats Zelenskis sutinka su teritorijos praradimais pagal esamas fronto linijas. • Biologinės JAV laboratorijos Ukrainoje: JAV pareigūnai (įskaitant V. Nuland) patvirtino, kad tokios laboratorijos egzistuoja. • Didžiųjų technologijų cenzūra: anksčiau laikyta sąmokslu, dabar pripažinta - „Twitter Files“ bei M. Zukerbergas atskleidė tiesioginį valdžios spaudimą socialiniams tinklams. • Farmacijos įmonių įtaka žiniasklaidai: dabar pripažįstama – didieji leidiniai gauna milijonus iš reklamos ir „partnerystės“ su farmacinėmis korporacijomis. • Klimato inžinerija, chemtrailai, debesų sėja: kadaise – fantastika, dabar aptariama JT kaip reali politika. Kai kurios JAV valstijos uždraudė taip vadinamus „chemtrailus”. • Klimato kaitos afera: net pagrindinis iniciatorius B.Gates pripažino viešai, kad klydo. • „Deep State“ terminai: anksčiau laikyti sąmokslu, šiandien net CNN analizuoja vidinės valdžios ir lobistų įtaką sprendimams. • Pfizer ir kitų įmonių teismo bylos: išslaptinti dokumentai parodė slėptas ataskaitas apie rizikas. • Massinių žiniasklaidos naratyvų koordinavimas: Project Veritas ir kiti nutekinimai atskleidė, kad „vienoda žinutė“ dažnai koordinuojama centriniu lygmeniu. • „Big Tech“ manipuliacija rinkimais: buvę „Google“ darbuotojai pripažino, kad algoritmai kryptingai keitė nuotaikas rinkimų metu. Istorija turi savitą humoro jausmą. Vakar juokėsi iš „folijos kepurėlių“. Šiandien tos pačios temos mirga oficialiose naujienose. Gal pagaliau metas pripažinti: tie, kurie kėlė klausimus, nėra priešai - jie tiesiog turėjo truputį daugiau pilkosios masės, kitaip tariant - daugiau kritinio mąstymo, todėl uždavė klausimus keliais naujienų ciklais anksčiau. O tie, kurie niekada nebijojo klausti, kurie ištvėrė pašaipas, atstumimą ir „cancelinimą“ - aukščiau galvas. Jūs ne bepročiai. Jūs žmonės, kurie drįso galvoti savo galva. Tuo reikia didžiuotis!

Dar vienas itin absurdiškas melas: „Jei ne Ukraina, Rusija pultų mus! (NATO).“ Sustokime ir pagalvokime logiškai. Faktas Nr. 1: Ukraina ≠ Lietuva. Ukraina - ne NATO, ne ES. 30+ metų ji turėjo glaudžius politinius, ekonominius ir kultūrinius ryšius su Rusija: bendra kalba, religija, verslai, dujų tranzitas, prekyba, televizija, net Rusijos karinių bazių nuoma Kryme. Lietuva – visai kitas pasaulis: NATO narė, Vakarų infrastruktūra, JAV ir ES karinė integracija. Tad teiginys „jei ne Ukraina – būtume sekantys“ tėra emocinė manipuliacija, neturinti jokio strateginio pagrindo. Faktas Nr. 2: Realus jėgų balansas (2024): Aktyvūs kariai: 👉 Rusija - ~1 mln 👉 NATO - ~3,3 mln Rezervai: 👉 Rusija - ~2 mln 👉 NATO - ~5+ mln Kariniai biudžetai: 👉 Rusija - ~$110–120 mlrd 👉 NATO - ~$1,3 trilijono BVP: 👉 Rusija - ~$2,2 trilijono 👉 NATO - ~$45 trilijonai Branduoliniai ginklai: 👉 Rusija - Turi 👉 NATO - Turi (JAV, JK, Prancūzija) Oro / jūrų / logistikos galia: 👉 Rusija - Ribota, pasenusi 👉 NATO - Triuškinančiai pranašesnė Faktas Nr. 3: Rusija sunkiai sugeba išlaikyti karo veiksmus vienoje šalyje, kuri net neturi NATO oro erdvės, palydovų ar tiekimo koridorių prieš save. Mintis, kad Maskva galėtų pulti visą NATO - tėra propagandinis siaubo filmas. Taigi galima drąsiai teigti, kad Rusija šiuo metu nei suinteresuota, nei pajėgi pulti NATO - toks žingsnis būtų lygiavertis savižudybei. NATO kariniai, ekonominiai ir technologiniai pajėgumai nepaliktų Rusijai jokių šansų laimėti. Realesnis scenarijus - Rusijos išprovokavimas imtis veiksmų. Tai galėtų būti Kaliningrado tranzito stabdymas, jūrinė blokada ar kitos priemonės, kurias Maskva interpretuotų kaip egzistencinę grėsmę. Tokiu atveju konfliktas kiltų ne dėl noro pulti, o dėl spaudimo reaguoti. Mano patarimas jums: Užteks kartoti šūkius. Laikas pradėti mąstyti kritiškai, tikrinti faktus ir edukuotis. O jei šita realybė jums per skaudi - tiesiog apeikite mano profilį, kad išvengtumėt gėdos.

Tikra istorija, kuri man nutiko viename Vilniaus klube prieš kelias savaites. Iš pradžių net neplanavau jos viešinti. Nenorėjau suteikti dėmesio tiems, kurie jo nenusipelno. Bet nusprendžiau visgi pasidalinti - kad pamatytumėt, kokia apgailėtina dalis visuomenės šiandien vaikšto tarp mūsų. Einant į tualetą mane pasigavo gerokai apgirtęs jaunuolis ir sako: „Koks tu gražus, gal pasilaižom?“ Kadangi su panašiom situacijom jau esu susidūręs, ramiai atsakiau, kad man patinka moterys ir manęs jo pasiūlymas nedomina. Galvojau, tuo ir baigsis. Bet jis iškart mestelėjo: „Tratai, aš tau noriu kai ką pasakyt. Tu esi j*banas g*ndonas.“ Iškart supratau, kame čia reikalas. Tipinė provokacija. Pabandyk sureaguoti fiziškai - ir jau rytoj pareiškimas policijai, abdukcija, priteistos didelės sumos, o jis antraštėse „aukos“ pozicijoje tampa žvaigžde, o mano reputacija smenga gilyn. Nors viduje užvirė kraujas, susilaikiau. Tik paklausiau: „O kas privertė tave susidaryti tokią nuomonę apie mane?“ Jis pasimetė. Matyt, nesitikėjo, kad neprarasiu savitvardos. Tada sako: „Tu antivalstybininkas. Kiršini žmones.“ Paklausiau: „O ar tu bent skiri valstybę nuo valdžios?“ Jis nuleido akis ir tarė: „Žinau, kad tu mane čia suvartysi argumentais. Mano tikslas buvo tave išprovokuoti, kad trenktum. Tada mes tave su trimis draugeliais lauke suspardytume.“ Tą akimirką nebejaučiau pykčio. Tik liūdesį. Paklausiau: „Ir ką jūs iš to būtumėt laimėję?“ „Nieko.“ - atsakė. Tada viskas tapo aišku. Tai ne priešas – tai produktas. Sistema tokį pagamino. Žmogus, kuris nebeklausia, o tik kartoja. Kuris jaučiasi teisingas, bet pats nebežino kodėl. Bandžiau dar kalbėtis - sakiau, kad nesu „už Rusiją“, esu už taiką; kad iki karo daugiausiai dirbau Ukrainoje; kad man Lietuva rūpi labiau nei svetimų oligarchų karai. Bet jam tai buvo neįdomu. Užbaigė klausimu, kuris pasako viską: „Jei tu ne už Rusiją tada atsakyk Kieno Krymas?“ Tada supratau – beviltiška. Kai protas uždarytas, bet kokie faktai atsimuša kaip į sieną. Moralas: Šitie žmonės nėra drąsūs. Jie tik apsimeta. Kad prieitų - turi išgerti. Kad pultų - turi būti keturiese. O tikrieji kaltininkai sėdi tyliai - jie kuria ne politiką, o ligą. Jie padarė viską, kad nekęstume vieni kitų, kad bijotume klausimų, kad rėktume vietoj galvojimo. Bet šita kryptis veda tik į vieną - į tautos savinaiką. Jei negrįšim prie sveiko proto ir pagarbos, šitą šalį pražudys ne priešai, o jos pačios žmonės. P.S. Vis dėlto, kad nebūtų taip niūru - tame pačiame klube išgirdau ir daugybę: „Tratai, tu maladiec, nesustok.“ Tai priminė, kad dar ne visi užzombinti. Ir dėl tų kelių verta tęsti.

Didžiausias melas. Didžiausia paprastų lietuvių manipuliacija buvo ši: kad „Ukraina - tai mes.“ Kad jų karas - kažkaip ir mūsų karas. Kad mes jiems skolingi viską - pinigus, ginklus, pasiaukojimą. Ne, mes niekam nieko neskolingi! Padėti civiliams, suteikti prieglobstį, humanitarinę pagalbą - tai žmogiška. Bet maitinti nesibaigiantį karą tarp imperijų? Tai ne patriotizmas. Tai kvailumas, kuris gali virsti savižudybe. Lietuva - maža valstybė tarp milžinų. Bet mes elgiamės, lyg būtume vienas iš jų. Kol Vakarų karinis industrinis kompleksas turtėja pardavinėdami ginklus, o Rytai stiprėja stebėdami kaip mes patys deginame savo tiltus, mes kartojame tą pačią mantrą: „Kovojame už laisvę.“ Už kieno būtent laisvę? Nes kiekvieną kartą, kai kas nors sako „dėl mūsų saugumo“, tai dažniausiai reiškia - „dėl kažkieno kito interesų“. Laikas nustoti painioti propagandą su solidarumu. Ir prisiminti - mylėti savo šalį nereiškia nekęsti kitos. Tai reiškia pirmiausia rūpintis savąja.